Auksta, tamsiaplauke, liekna mergina...:) ypatingu pomegiu neturiu, paprasciausiai gal nelabai turiu laiko kuo nors rimtai uzsiimt. Na siaip megstu klausytis muzikos, sokti, tvarkyt namus, narsyti internete, plesti pazintis....
Svajoniu turiu labai daug: ir viena dien jas issipildysiu, pasieksiu ko noriu:)

Negaliu ptikėti, kaip greitai bėga laikas - rodos dar tik vakar buvo rugsėjo pirmoji, šiandien jau,žiūrėk, gegužės pradžia. Laikas bėga pašėlusiais tempais ir visiškai nesiruošia sustoti ir palaukti. Toks jau jis yra - bejausmis ir beveidis.
Ne, aš nebambu po nosimi ir nekeikiu jo bėgsmo. Nesu senutė, kurios gražiausi metai jau spėjpo nuskristi su gervėmis, nesu ir ir šešiolikmetė, kuriai viskas dar,rodos, stovi prieš akis. Esu ir vieno, ir kito ragavusio šiame savo gyvenime ir visai dėl to nesigailiu. Nesigailiu beveik dėl nieko, išskyrus 5 dalykus. Vienas iš jų - nesugebėjimo išlaikyti mylimo žmogaus.
Nežinau kodėl būtent šiandien jį prisiminiau. Galbūt todėl, kad už lango gražiausiomis spalvomis sužydėjo pavasaris? Gal todėl, kad visi aplinkui kažkokie atgiję, pralinksmėję... Ne, turbūt ne dėl to. Galvoju apie jį kone kasdien, bet nejaučiu tokio ilgesio, koks mane užklupo šįryt.
Gyvenantys su mylimaisžmonėmis nesupranta to jausmo, kuris užlpūsta prabudus vienai didelėje lovoje. Šalia - tik pagalvė. O taip norėtųsi, kad prabudusią kas nors pasveikintų, paklaustų, kaip miegojau, ką sapnavau, apkabintų... Norisi išeiti iš namų ir žinoti, kad grįžusios manęs lauks ne šuo, bet žmogus, kuris bus pasiryžęs išklausyti ir patarti.
Mano lūpomis kalba karti patirtis. Karti ir klampi kaip smala. Galėjau visa tai turėti, jei ne pašėlęs noras siekti šio ar ano, išvykti iš lietuvos ir studijuoti kažkur toli, jei ne paviršutiniškas laisvės siekis... Aš mačiau, kaip jis džiaugiasi dėl visų mano laimėjimų, kad ir menkučioų, ir kaip jis su manimi sielodavosi dėl nesėkmių.
Buvau tokia turtinga, kad viso pasayulio milijonieriai galėjo man pavydėti. Turėjau Žmogų, bety iškeičiau jį į karjerą... ateitį... Nežinau, kaip tai pavadinti. tiesiog šiedu žodžiai tada man buvo svarbiausi. prieš juos nublanko visa, ką turėjau anksčiau.
Aš nė nemaniau jo prarasti. priešingai, tikėjausi, kad kartu mes būsime amžinai, kaipgi galėjo būti kitaip? Jis buvo skirtas man, aš tai jaučiau. Bet negalėjau suprasti jo, kai tą vakarą jis man atvirai pasakė, kad mumdu susvetimėjome. Aš nusijuokiau. skardžiu juoku, nuvilnijusiu per visą kambarį. Kaip jis drįsta, maniau, man priekaištauti? juk aš dėl jo stengiausi, dėl mudviejų. Ir nė nepastebėjau, kaip jis išėjo... neatsisveikinęs... Ir nebegįžo...
Kiekvieną rudenį nmunešu jam gėlių. Tokių, kokias jis man dovanodavo. Aš visada tikiu, kad jų ryškūs žiedai jį sušildo...
Pavasaris. Už lango žydi jo gėlės. Žydi ir primena man, ką praradau.

Lithuanian ( MANGO, PIKASO), Enrique Iglesias...........

Svoloci( RUSSIAN)

I dont know

Meilė nebūtinai turi būti tobula. Net ir turėdama trūkumų, ji išlieka pati nuostabiausia iš visų. Taip yra todėl, kad ji – paprasčiausia ir pastoviausia tiesa: gyvenimo, įstatymų ir tvarkos... Meilė yra tai, kas apjungia viską pasaulyje; tai, kas leidžia keliauti laike ir būti savimi – nuostabiam arba pačiam paprasčiausiam.
[V.Saroyanas]